Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė”

Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas.

Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus.

Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse.

Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą.

Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu.

Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1.

Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas.

Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo.

Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau.

- Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti.

- Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę.

- Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius

- Taip, tamsta direktoriau.

- Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok.

Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”.

Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams.

Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali.

Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom.

Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei.

Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį.

Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį.

Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį.

Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”.

Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija.

Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti.

Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija.

Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena.

Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai

Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis.

Pradėjau burti “Vėtros” fanų klubą, kuris vėliau visai sėkmingai evoliucionavo į nedidelį, bet aktyvų ultrų judėjimą. Klubas padėdavo su transportu ir aš tais metais sąžiningai pravažinėjau į visas išvykas, Rūdiškėse pasikraudavom ir jau patikrintus fanus, ir nuotykių ištroškusius Rūdiškių paauglius, kuriuos reikėjo nuolat stebėti, kad iš kokios parduotuvės neišsineštų saujos gėrybių, “pamiršę” už jas susimokėti.

Teko gauti ir į veidą. Panevėžyje labai greitai prisikabinę įkaušę vietiniai marozai ir apsaugai gan abejingai stebint jau įsegė man vieną, kai suskubo į pagalbą “Ekrano” fanai - “Pirmoji Armada”.

Šiaip iš pradžių senieji kitų klubų fanai, ypač “Pietų IV”, į mus žiūrėjo skeptiškai. Kažkokie arogantiški išsišokėliai, nieko nesuprantatys apie ultrų tradicijas. Aišku, jie buvo teisūs, bet palengva atšilo pamatę, kad stiprėja branduolys žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko klubą ir traukia tas kelias skanduotes nuo pirmo iki paskutinio švilpuko.

Tada pavyko susitarti, kad fanų čempionatą organizuotų “Vėtros” fanai. Klubas davė aikštę, pasirūpino prizais ir vaišėmis. Atvažiuoju į Rūdiškes ir žiūriu, kad “Vėtros” fanų komandoje, kuri apšilinėja, nėra nė vieno fano. Ateinu pas Romą Stašauską.

- Romai,- sakau,- čia B komanda. Kodėl fanų čempionate žais “Vėtros” B komanda?

- Nes reikia laimėti? - nepasimetė klubo savininkas.

Dar bandžiau įtikinti, kad dėl taurės iš sporto prekių parduotuvės negrįžtamai susipyksim su visų klubų fanais, bet Romas labai norėjo laimėti. Nusispjoviau, nuėjau pas “Žalgirio” fanus, paaiškinau situaciją, atsisveikinau, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Ultros suprato, jog “vėtrafaniai” čia niekuo dėti ir ramiai priėmė situaciją, o B komanda, kiek pamenu, dar ir nesugebėjo laimėti.

Šiai...

Žaliai balta alchemija. Prie ko čia Tapkinas ir fulė.