
Hosted by žuvelė.lt · LT

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie krikščionio santykį su politika, visuomeniniu gyvenimu ir sąžine. Ar tikintis žmogus turi savo tikėjimą palikti tik privačioje erdvėje? Ar krikščionis gali sakyti: „Aš tik pasimelsiu, o viešieji reikalai manęs neliečia“? O gal Evangelija įpareigoja ne tik melstis, bet ir atsakingai veikti pasaulyje? Pokalbyje svarstoma, kuo skiriasi krikščioniškas dalyvavimas visuomenėje nuo susitapatinimo su politinėmis partijomis, ideologijomis ar valdžios interesais. Kunigai remiasi Šventuoju Raštu, Katalikų Bažnyčios Katekizmu, Vatikano II Susirinkimo mokymu ir Bažnyčios istorijos pavyzdžiais. Kalbama apie tai, kad krikščionis yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio; jo galutinė viltis nėra politinė sistema, tačiau meilė Dievui ir artimui neleidžia abejingai stebėti neteisybės, melo, žmogaus orumo menkinimo ar sąžinei prieštaraujančių įstatymų. Ši laida kviečia savęs paklausti: ar mano tikėjimas turi poveikį tik mano asmeninei maldai, ar ir mano viešai atsakomybei? Kunigai primena, kad Bažnyčia neturi tapti politine bendruomene, tačiau ji turi teisę ir pareigą kalbėti moraliniais klausimais, kai paliečiamos pagrindinės žmogaus teisės, bendrasis gėris ir sielų išganymas. Krikščioniškas atsakas nėra nei prisitaikėliškas tylėjimas, nei nuolatinis bambėjimas prieš valdžią, bet drąsus, sąžiningas ir Evangelijai ištikimas veikimas. Pokalbyje prisimenami ir konkretūs istorijos pavyzdžiai — nuo ankstyvosios Bažnyčios iki Motiejaus Valančiaus, Antano Mackevičiaus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, sovietmečio ir kitų laikotarpių, kai tikintieji turėjo rinktis tarp patogaus tylėjimo ir ištikimybės tiesai. Laida kviečia nebijoti atsakomybės, ieškoti bendraminčių, burtis, melstis, veikti ir prašyti Dievo drąsos ten, kur krikščionio sąžinė nebeleidžia likti nuošalyje.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie nepatogią krikščioniško gyvenimo temą — pyktį. Ar kiekvienas pyktis yra nuodėmė? Ar krikščionis turi viską tyliai nuryti? O gal matant blogį, melą, neteisybę ir gėrio trūkumą kartais yra būtina reaguoti? Pokalbyje svarstoma, kuo teisėtas pasipiktinimas skiriasi nuo rūstumo, keršto, neapykantos, nuolatinio bambėjimo ir vidinio nepasitenkinimo. Kunigai remiasi Bažnyčios mokymu, Katekizmu, dvasine tradicija, Evangelijos žvilgsniu ir konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais. Kalbama apie pyktį kaip stiprią žmogaus prigimties jėgą, kuri gali padėti įveikti baimę ir ginti gėrį, bet gali ir aptemdyti protą, sugriauti santykius, atimti ramybę bei nutolinti nuo meilės. Ši laida kviečia savęs paklausti: ar mano pyktis kyla iš meilės tiesai, Dievui, artimui ir teisingumui, ar iš nesaugumo, puikybės, baimės, keršto ir noro viską kritikuoti? Kunigai primena, kad krikščioniškas atsakas nėra nei bailus tylėjimas, nei nuolatinis piktinimasis. Reikia mokytis atpažinti, kur yra tikras blogis, kalbėti tiesą meilės kalba, nepaversti žmogaus priešu ir neleisti pykčio aistrai užvaldyti širdies.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie krikščionišką dvasingumą — ne kaip apie praktinių patarimų, gražių vertybių ar religinių metodikų rinkinį, bet kaip apie gyvą kelionę į susitikimą su Dievu, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia. Pokalbyje svarstoma, kodėl žmogus šiandien lengvai pasimeta tarp skirtingų patarimų, psichologijos, populiarių dvasinių praktikų, new age mąstymo, maginio požiūrio į maldą ir noro greitai „tapti šventu“. Kunigai kalba apie perfekcionizmą, vidinį nesaugumą, sovietmečio paliktą dvasinio gyvenimo badą, tikėjimo tiesų, Šventojo Rašto, Bažnyčios tradicijos ir mokymo svarbą, dorybių praktiką, pasauliečio pašaukimą, šeimos bei pareigų vietą dvasiniame gyvenime. Ši laida kviečia sustoti ir paklausti: ar mano dvasingumas kyla iš gyvo santykio su mylinčiu Dievu, ar tik iš baimės, spaudimo, išorinių formų ir noro viską padaryti „teisingai“? Vietoj maginio mąstymo ir dvasinių kraštutinumų kunigai kviečia grįžti prie sakramentų, maldos, Šventojo Rašto, dėkingumo, meilės darbų, blaivaus savęs pažinimo ir pasitikėjimo, kad Dievas kiekvieną žmogų veda pagal jo gyvenimo kelią.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie nuolatinį zyzimą, nepasitenkinimą ir negatyvumo dvasią — kai žmogus, net gyvendamas patogiau nei ankstesnės kartos, vis tiek visur mato, kad „tas negerai, anas negerai“. Pokalbyje svarstoma, kodėl mums tampa „skanu“ kaltinti kitus, pasilikti aukos pozicijoje, bėgti nuo atsakomybės ir nebematyti Dievo bei kitų žmonių gerumo. Kunigai kalba apie dėkingumo stoką, tikėjimo krizę, žiniasklaidos ir viešo kalbėjimo formuojamą baimės atmosferą, neautentišką gyvenimą, narcisizmą, dorybių stoką, tvirtumo bei susivaldymo trūkumą. Ši laida kviečia sustoti ir paklausti: ar aš gyvenu savo gyvenimą Dievo akivaizdoje, ar tik maitinuosi pasaulio šiukšlėmis? Vietoj tamsos keikimo kunigai kviečia uždegti žvakę — mokytis dėkoti, prisiimti atsakomybę, pasitikėti Dievo vedimu, praktikuoti meilę ir kasdien atrasti tikrą krikščionišką autentiškumą.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie Dievo gailestingumo slėpinį — ne kaip apie paviršutinišką paguodą ar mintį, kad „viskas savaime bus gerai“, bet kaip apie tikrą Dievo kvietimą žmogui atsiversti, pripažinti nuodėmę, sugrįžti į santykį su Dievu ir priimti Jo meilę. Pokalbyje svarstoma šv. Faustinos Kovalskos perduota gailestingumo žinia, pragaro realumas, žmogaus laisvė, nuodėmės pasekmės, atgaila, nuolankumas ir Dievo artumas. Kunigai primena, kad Dievo gailestingumas nepanaikina tiesos apie blogį, bet atveria žmogui kelią keltis, grįžti pas Tėvą, melstis, daryti gerus darbus ir gyventi tikro atsivertimo keliu.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie birželines pamaldas, pasirengimą iškeliavimui į amžinybę ir laimingos mirties malonę.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie Sekmines.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie Šeštines.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie antipatiją tikėjimui.

Kun. Virgilijus Poškus ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie gegužines pamaldas.